Naudinga informacija

Osteopatijos istorija siekia apie šimtą penkiasdešimt metų. Šios krypties įkūrėjas buvo amerikiečių gydytojas Andrew Taylor Still (1828–1917 m.). 1864 metais dėl meningito epidemijos mirė keturi jo šeimos nariai, trys iš jų buvo jo vaikai. Jis buvo nusivylęs ir sutrikęs dėl to, kad atrodžiusi išvystyta medicina negalėjo išgelbėti jo žmonos ir vaikų. Kankindamasis dėl gydytojų ir šventeivų bejėgiškumo, kuriems buvo patikėti žmonių gyvenimai, jis pradėjo ieškoti naujų priėjimų prie žmogaus sveikatos. Būtent tada jis pradėjo diegti savo praktikoje naujus metodus, kurie buvo grindžiami giliu žmogaus anatomijos ir fiziologijos suvokimu.

1874 metų birželio 22 dieną, būdamas 46 metų, jis sugalvojo terminą „osteopatija“. Tų metų rudenį, dizenterijos epidemijos metu, naudodamas manualinius osteopatijos gydymo būdus, jis išgydė mažą berniuką. Po to dar 17 žmonių, taip pat sėkmingai. Nuo 1878 iki 1885 m. jis dirbo tik tokiu būdu, visiškai atsisakydamas vaistų.

1898 metais Kirksvile, Misurio valstijoje, jis atidarė pirmą osteopatijos koledžą. Mirė gydytojas sulaukęs senatvės, buūdamas 89 metų. Webster kalbėjo apie A. Stilą: „Jis buvo vienos kartos su Pasteriu ir Listeriu, o jo atradimai pagal savo svarbą žmonijai gali būti gretinami su pastarųjų atradimais. Gydytoją Stilą galima laikyti vienu didingiausių žmonių, atveriančių ir rodančių gydymo meno kelią. Kol žmonija gyvuos, tol naudosis jo atradimų vaisiais.“

William Garner Sutherland (1873–1954m.). Dirbdamas žurnalistu, jis sužinojo apie osteopatiją bei apie ją sklandančius prieštaringus gandus. Jį apstulbino tiek osteopatijos technika, tiek ir rezultatai, gauti taikant šį gydymo metodą, todėl 1898 metais jis nusprendė tapti osteopatu. Gavęs diplomą, jis pradėjo eksperimentų seriją, iš pradžių eksperimentų objektu pasirinkęs išdžiūvusius kaulus, vėliau – savo galvą. Tyrinėdamas kaukolės smilkininio kaulo sąnarių plokštumas, jis priėjo prie minties apie kaukolės kaulų paslankumą. Uoliai „demontavęs“ kaukolės kaulus peiliuku į sudedamąsias dalis ir tyrinėjęs sąnarius tarp šių kaulų, vieną po kito, jis atrado tarpusavio kaulų sujungimo principus, kurie suteikė plastiškumą ir jų slidimą tarpusavyje.

Šiais tyrimais jis bandė atkurti stiprių krūvių sukeltus mechaninius pažeidimus. Eksperimentų dėka jis suvokė kranialinę koncepciją ir sukūrė pirminio kvėpavimo mechanizmo mechaninį modelį, kurio pagrindu daroma išvada apie nugaros smegenų skysčio fliuktuaciją viduje ir aplink galvą bei nugaros smegenis. Tolimesni jo tyrinėjimai privertė tirti nervų sistemos ir vaikų kaukolės, taip pat ir gimimo metu, embriologinį vystymąsi. Jis plėtojo gydomąją techniką ant kaukolės. Remdamasis mechaniniu modeliu su sujungtais fiksuotais segmentais, kurie juda pagal ašis, jo bandymas atvedė prie žmogaus kūno suvokimo kaip minkštos ir subalansuotos skysčių sistemos. Taip gimė kranialinė osteopatija.

Vėliau, remdamasis savo tyrimais, jis sėkmingai gydė rimtus sutrikimus naujagimiams (cerebrinis paralyžius, hidrocefalija). Jis padėjo daugeliui vaikų, kuriuos likimas pasmerkė gyventi specialiose įstaigose neįgaliesiems. Labai dažnai jis paneigdavo prastas prognozes ir ženkliai pagerindavo tokių ligonių gyvenimo kokybę.

Pirma osteopatinė kranialinė asociacija buvo įsteigta 1946 metais. Sutherlandas mirė būdamas 82 metų.