Judėjimas – tai pagrindinis gyvenimo požymis ir charakteristika, ne išimtis ir žmogaus organizmas.
Kiekvienas judesys turi savo ritmą. Ritmui
yra būdingas periodiškumas ir kitos charakteristikos, veikiančios organizmo struktūrą. Jiems priklauso: širdies, kvėpavimo, gimdos ritmas, ląstelės ritmas, skysčių ritmas, kranialinis ritmas.
Savo motinos įsčiose kūdikis jaučia jos širdies ritmo poveikį, virškinamojo trakto peristaltikos bangas… organizmas gali egzistuoti tik tada, kai judesiai ir ritmai harmoningai papildo vienas kitą.
Ritmas – tai gyvenimas tiek, kiek inercija – tai mirtis. Osteopatija domisi žmogaus kūno judesiais ir ritmais.
Pusiausvyros sąvoka osteopatijoje svarbi taip pat, kaip homeostazės sąvoka svarbi medicinoje.
Pusiausvyrą reikia suprasti kaip įvairių biologinių žmogaus organizmo konstantų palaikymą normalioje būsenoje. Pavyzdžiui, kraujo sudėtį, širdies-kraujagyslių tonusą, temperatūrą ir t.t.
Pusiausvyros sąvoka osteopatijoje yra papildoma audinių judėjimo sąvoka.
Būtent judėjimas skatina gyvenimo palaikymą audinių vidaus aplinkoje, tai reiškia, pusiausvyros, kitaip tariant – homeostazės palaikymą.
Savo apmąstymuose apie tai A.Still rašė: „Tikrųjų vaistų reikia ieškoti gyvame judančiame kūne… Viena liga skiriasi nuo kitos tik tuo, kad irsta ryšys, kuris suteikia gyvenimui (judėjimui) tokias sąlygas, kurioms esant gyvenimas (judėjimas) gali maitinti mūsų vidaus cheminę aplinką. Inercija (judėjimo nebuvimas) blokuoja šį ryšį.“
Osteopatijos medicinos vystymosi procese išryškėjo trys osteopatijos kryptys:
Kraniosakralinė
Visceralinė
Struktūralinė
KRANIOSAKRALINĖ
Kiekvienas iš mūsų tikriausiai atsimena kaip vaikystėje mama švelniai glostė mūsų galvą, ir šilumos bei atsipalaidavimo jausmas užliedavo visą kūną. Daugelis iš mūsų ir suaugus dažnai patrina galvą, kai ją paskausta. Ir kartais tai padeda. Kas tai: atsitiktinumas ar taisyklė? Pabandykime išsiaiškinti.
Galbūt tai pasirodys keista, bet kaukolės kaulai nėra monolitas. Jie – paslankūs. Ir šis kaukolės kaulų paslankumas išlieka iki pat žmogaus mirties. Kai XIX amžiuje gydytojas A. Still uždėjo ant galvos lanką, jis nenumanė, kad yra prie manualinės medicinos naujos krypties atradimo slenksčio! Nešiojęs šį lanką ant galvos visą dieną, dienai besibaigiant jis pajautė siaubingą galvos skausmą. Tokiu būdu, buvo atrastas kaukolės kaulų paslankumas, ką patvirtino
kiti eksperimentai. Šiais laikais dažniau vartojamas tiksliau atspindintis pavadinimas – kranioskralinis, kadangi šis judėjimas vyksta kartu su kryžkaulio judėjimu. Yra būdų, kurie padeda atgauti kaukolės kaulų ir membranų paslankumą. Kraniosakraliniai būdai – tai diagnostiniai ir terapiniai metodai, paremti įgimtais centrinės nervų sistemos audinių judesiais, nugaros skysčio (likvoro) ir atitinkamų kaukolės kaulų judesių reguliacijos mechanizmu. Kokie tai yra judesiai? Paskutiniais duomenimis žmogaus organizme be kvėpavimo ir širdies ritmo yra ir vadinamasis kraniosakralinis. Tai smegenų pulsavimo savas ritmas apie 8-14 kartų per minutę, o kūdikiams dažnis yra didesnis. Šis pulsavimas yra susijęs su likvoro ritmišku dūžiu. Esant įvairioms patologijoms šis ritmas ženkliai keičiasi. Jis yra labai jautrus išorinės aplinkos pokyčiams ir gali sutrikti net ir esant paprastoms stresinėms situacijoms.
Kokia yra šių sutrikimų priežastis?
Viola Frymann tyrimai, pravesti su 1250 naujagimių, parodė, kad 10% vaikų patyrė sunkias matomas galvos traumas arba iki, arba gimimo metu. Kitų vaikų kaukolės tyrinėjimai parodė membranų įtampą 78% atvejų. Išvados liudija, jog devyni iš dešimties kūdikių patyrė kranialinius sutrikimus nėštumo bei gimdymo metu. Daugelis šių vaikų buvo stebimi dėl čiulpimo problemų, vėmimo, pykinimo tendencijos, nervinės įtampos, nereguliaraus miego ir gyvybinių faktorių sutrikimų (kvėpavimo, širdies dūžių) ir panašiai.
Pirmiausia – tai įvairiausios traumos, taip pat ir patirtos gimimo metu. Kaukolės atskirų kaulų netaisyklingą fiksaciją organizmas kompensuoja ankstyvame amžiuje, bet anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai tokios kompensacijos nebepakanka. Be to, kaukolės kaulų ritminiai judesiai kelia sutrikimus veido operacijoms, dantų protezams ir kt. Indelį į sutrikimus taip pat įneša osteochondrozė, netaisyklinga laikysena, kuri išsivysto dėl statinių krūvių (sėdimas gyvenimo būdas).
Kas yra kraniosakralinė osteopatija ?
Kraniosakralinė osteopatija yra sudėtinė osteopatijos dalis. Ji yra kompleksas būdų, kurie yra skirti atgauti paslankumą. Pirmiausia, gydytojas naudoja eilę kraniosakralinės osteopatijos veiksmų, skirtų atlaisvinti kryžkaulį. Tada jis atgamina stuburo sąnarių paslankumą. Ir galų gale atlieka specialius veiksmus, skirtus atgaminti kaukolės kaulų paslankumą. Stebint gydytoją iš šalies, dirbantį atstatant kaukolės kaulų paslankumą, galima pamanyti, kad niekas nevyksta. Gydytojas sėdi už paciento galvos, ją aprėpia rankomis, ir atrodo – viskas.
Normalūs kūnų struktūrų svyravimai turi tik 2-4 mm amplitudę, todėl gydytojo judesiai beveik nepastebimi, ir pamatyti juos galima tik atidžiai įsižiūrėjus į jo rankas. Tiesa, kai kurie kraniosakralinės osteopatijos veiksmai gali pasirodyti keisti: ausų „tempimas“, pakaušio „suspaudimas“ ir t.t. Tačiau reikia atminti, kad kiekvienas veiksmas yra naudojamas tam, kad nuimtų kaukolės kaulų paslankumo apribojimus. Kraniosakralinės osteopatijos veiksmų dėka pacientas jaučia kaip galva prisipildo šilumos, jaučia atsipalaidavimą visame kūne, netgi mieguistumą.
Kraniosakralinė osteopatija remiasi tuo, kad žmogaus organizme viskas juda, taip pat ir kaukolė. Nors kaukolės kaulų siūlės sukaulėja dar vaikystėje, tarp šių siūlių yra tempiamieji pluoštai, kurie leidžia kaukolei judėti platyn, kitaip sakant, „kvėpuoti“ savo ypatingu ritmu (nuo 6 iki 12 ciklų per minutę). Nepriklausomai nuo to, mes nematome, kad mūsų kūna s pastoviai ritmiškai juda. William Sutherland organizavo daug tyrimų, kurių metu atrado, kad žmogaus kaukolė plečiasi ir susitraukia ritmiškai. Būtent jis įvedė kraniosakralinio ritmo sąvoką ir perkėlė klasikinės osteopatijos principus žmogaus kaukolei ir jos siūlėms. Kaukolės kaulai atsiveria ir užsiveria (kvėpuoja) nugaros smegenų skysčio gaminimo ir paskirstymo dėka, kuris „nuplauna“ galvos/nugaros smegenis nuo žmogaus kaukolės iki kryžkaulio.
Kraniosakralinė osteopatija puikiai padeda esant kaklo, nugaros skausmams, migrenoms.
Bet tai dar ne visas organizmo darbo sutrikimų spektras, su kuriuo gali susidoroti kraniosakralinė osteopatija.
Tokie seansai yra naudingi ne tik ligoniams, bet ir sveikiems žmonėms.Šie osteopatijos seansai yra puiki profilaktika, kuri gerina organizmo gynybą prieš ligas, palaiko jo tonusą, gerina psichoemocinį foną ir normalizuoja nervų sistemos darbą.
Kraniosakralinė osteopatija yra efektyvi gydant tokius susirgimus ir sutrikimus organizme:
Įvairios kilmės chroniški galvos skausmai ir nugaros skausmai;
padidintas nuovargis ir chroniškas nuovargis;
vaikų kalbos ir psichomotorinio vystymosi užsilaikymas;
lOR sistemos patologijos;
idiopatinės skoliozės;
kraujotakos ir likvorodinaminiai potrauminiai sutrikimai;
cerebrasteninis sindromas;
kaukolės nervų neuropatija;
vegeto-visceraliniai sindromai;
minimali smegenų disfunkcija;
bronchinė astma;
vegetatyvinė kraujagyslių distonija;
kaukolės, stuburo, nervų sistemos traumų pasekmės;
epilepsijos sindromas;
potrauminė encefalopatija;
smilkinio-apatinio žandikaulio (TMJ) sąnario sindromas;
hipertenzinis-hidrocefalinis sindromas;
lėtinis vertebro-baziliarinis nepankamumas;
pooperacinių sąaugų perspėjimas;
lūžių konsolidacijos užlaikymas (lūžių suaugimas);
diskoheniniai irritatyviniai-reflektoriniai sindromai su vietiniu skausmu kaklo slankstelių srityje (cerkvikalgija) ir juosmens srityje (liumbalgija).
VISCERALINĖ
Vienas iš visceralinės osteopatijos pradininkų yra Jean-Pierre Barral, kuris įnešė didžiulį indėlį į visceralinės osteopatijos vystymą.
Visceralinė osteopatija taikoma vidaus organams gydyti, metodo dėka normalizuojamas kepenų ir žarnyno darbas, gerinamas virškinimas ir medžiagų apykaita. Šis gydymo būdas yra naudojamas sergant virškinamojo trakto ligomis (peristaltikos problemos, vidurių užkietėjimai ir kiti), padeda šalinti ginekologijos problemas, gydo chroniškas šlapimo ir lytines ligas, naudojamas įspėti venų varikozinį išsiplėtimą. Kiekvienas
organas turi savo paslankumą su savu ritmu. Tas paslankumas nepriklauso nuo kvėpavimo judesių. Visi organai – širdis, plaučiai, skrandis, žarnynas, kepenys, inkstai, dubens organai, sausgyslių, fascijų dėka juda vieni kitų atžvilgiu. Šio judėjimo sutrikimas atneša organų paslankumo bei funkcijos sutrikimus. Stuburo traumos ir susirgimai taip pat atspindi vidaus organų darbą. Osteopatinės technikos atgamina organo vidinį paslankumą, kurio dėka gerėja kraujotaka, limfos tekėjimas, organų ir organizmo sistemų energetinė būsena.
Diagnostikos metu osteopatas nustato vidaus organų vietą, jų paslankumą vienas kito atžvilgiu, juos juosiančių raumenų ir sausgyslių būklę, taip pat pačių organų vidinį judėjimą. Po to pradedamas pats gydymo procesas, kurio esmė – atstatyti kūno organų normalų paslankumą, sausgyslių stiprumą, limfos drenavimo gerinimą. Tai suteikia galimybę užvesti biologinius mechanizmus, žmogaus organizmui pačiam atstatyti fiziologines funkcijas ir nutraukti patologinius procesus.
Visceralinė osteopatija yra naudojama esant tokiems susirgimams ir patologiniams procesams:
kolitai;
vidaus organų nusileidimai (ptozė);
sąaugų procesai pilvo ertmėje, kilę po operacijų arba dėl uždegimo;
šlapinimosi funkcijos sutrikimas;
tulžies diskinezija;
algodismenorėja;
ilgalaikiai galvos skausmai;
miego sutrikimai;
nugaros skausmai.
Visceralinė osteopatija padeda gydyti ne tik vidaus organus, bet ir disfunkcijas, susijusias su stuburu. Nuo vidaus organų būklės, jų sausgyslių ir pasaito tiesiogiai priklauso ir stuburo būklė. Todėl, dirbant su vidaus audiniais galima minkštai, bet efektyviai pacientams pašalinti chroniškus nugaros skausmus, ypač juosmens-kryžmens srityje. Ryšys tarp stuburo ir įvairių vidaus organų būklės yra visada. Daugeliui moterų juosmens skausmai yra įtakoti įvairių mažojo dubens organų susirgimų, ir visceralinės osteopatijos metodikos leidžia išgydyti pacientę nuo skausmo, net nesiliečiant prie jos stuburo.
Vienas stambiausių žmogaus organų yra kepenys. Suaugusio žmogaus kepenys sveria 1,5 kg. Prie jų, sausgyslių pagalba, laikosi skrandis, dešinysis inkstas, dvylikapirštė žarna. Esant pilvo ertmės traumoms, uždegimams arba sukrėtimams, kepenys gali išjudėti iš savo vietos, o tai sukelia patologinius procesus ne tik pačiame organe, fiksuotose struktūrose, bet ir stuburo kaklo bei krūtinės srityse, dešiniojo peties sąnario, juosmens- kryžmens srityse. Egzistuojančios visceralinės osteopatijos metodikos leidžia atstatyti kepenų raiščių balansą ir padėti pacientui esant kitoms, su kepenų paslankumo sutrikimais susijusiomis, problemoms. Be to, visi organai turi tam tikrą normalų paslankumą pagal kvėpavimą. Diafragmai judant vieni organai nuolat juda kitų organų atžvilgiu. Žymus osteopatas Jean-Pierre Barral dviejų šalia esančių organų santykį pavadino „visceraliniu sąnariu“ – kas iš tiesų gerai atspindi jų funkcinį paslankumą. Jeigu normalūs judesiai bus trikdomi dėl uždegiminio proceso (sąaugos) arba dėl traumos pasikeitusios padėties, kiti organai, kompensuodami disfunkciją, prisiims papildomą mechaninį darbą, tai gali neigiamai paveikti jų funkcijas.
Tokiu būdu visceralinė osteopatija orientuojasi ne tik ties vidaus organų lokalinėmis problemomis, bet ir padeda spręsti bendrus mechaninius ir fiziologinius uždavinius – gerinti stuburo mechaniką, kitų kaulų-sąnarių struktūras, įtakoti kraniosakralinės sistemos funkciją.
Visceralinė osteopatija vietinės kraujotakos ir nervų reguliavimo dėka leidžia šalinti daug chroniškų patologinių būsenų (cholecistitai, gastritai, kolitai ir t.t.) pilvo ertmės srityje – net esant infekcijoms. Taip pat visceralinė osteopatija teigiamai veikia urogenitalinės srities darbą, taip padėdama daugeliui moterų atsikratyti chroniškų skausmingų procesų gimdoje, ir kiaušidėse, o vyrams atstatyti potenciją ir atsikratyti prostatos chroniškų uždegiminių procesų. Įmanomas ir efektyvus krūtinės srities gydymas.
Reikia pabrėžti, kad teisingas osteopatinis gydymas remiasi trijų osteopatijos priėjimų sintezės pagrindu – pagarba struktūrai, vidaus organams ir kranialinei sistemai, žiūrint į konkretų paciento, atėjusio pas osteopatą, kūną.
STRUKTŪRALINĖ
Rankų poveikis kūno anatominei struktūrai tam, kad atstatytų teisingą kraujo cirkuliaciją ir funkcinius blokus – tai struktūrinė osteopatija. Nuo osteopatijos atsiradimo jos metodikos žymiai nepakito, tik buvo papildytos ir patobulintos, siekiant saugumo ir efektyvumo. Pacientai ateina varginami nugaros skausmų, chroniško nuovargio, nusilpusio imuniteto ir kitų sveikatos problemų. Daugelis pacientų pastebi, kad jau pirmuosiuose struktūrinės osteopatijos seansuose jų būklė žymiai pagerėja.
Ligų kiekis, kurias sėkmingai gydo struktūrinė osteopatija, yra didžiulis. Ji gydo traumų pasekmes, stuburo susirgimus, galvos skausmus, neuritus, artritus, miego sutrikimus. Ir tai dar ne viskas, ką gali įveikti struktūrinė osteopatija, prie to paties neturėdama daug kontraindikacijų ir šalutinių poveikių.
Jeigu kraniosakralinės osteopatijos darbo objektas yra galva, visceralinės – vidaus organai, tai struktūrinė osteopatija užsiima stuburu ir atramos judejimo aparatu. Tačiau būtent stuburui skiriamas didžiausias dėmesys, kadangi jis yra savotiška sankaupa ir viso žmogaus judėjimo aparato pagrindas. Struktūrinė osteopatijos terapija yra efektyvi gydant stuburo susirgimus (skoliozė, artrozė, artritas) ir laikysenos sutrikimus. Minkšto poveikio dėka, struktūrinė osteopatija gali būti naudojama sergant radikulitu, cervikalgija, tarpslankstelinių diskų išvarža, sėdimojo nervo uždegimu.
Verta pabrėžti, kad įvairių osteopatijos krypčių metodai negali būti naudojami atskirai. Pavyzdžiui, jei jus vargina galvos skausmai, jums nepakaks vien kraniosakralinės osteopatijos terapijos. Gydymas ir profilaktika turi būti vientisa ir aprėpti visus žmogaus kūno organus ir sistemas, neardant vientisumo principo. Skirdamas gydymą, osteopatas iš pradžių pilnai diagnozuoja, o tada skiria kompleksinę terapiją visam organizmui.