– Osteopatija žiūri į žmogų kaip į vientisą struktūrą, susidedančią iš įvairių tarpusavyje susijusių organizmo sistemų, todėl osteopatas gydo ne vieną konkrečią sistemą, jis dirba su visu organizmu.
– Gydymas neskausmingas. Osteopatija išsiskiria savo minkštu poveikiu, todėl šis gydymo metodas itin tinkamas kūdikiams bei didelius skausmus patiriantiems asmenims.
– Veikiama pagrindinė priežastis. Osteopatas atranda ir pašalina susirgimo priežastį, tuo pačiu sudaro tinkamiausias sąlygas organizmui atsigauti. Būtent todėl recidyvo atvejai yra labai reti.
– Minimalūs apribojimai. Visiems žinoma, kad gydymas medikamentais gali būti ribojamas dėl šalutinio poveikio, pvz., vartojimas ribojamas nėštumo metu ir panašiai. Osteopatijos gydymas turi labai mažai kontraindikacijų ir gali būti naudojamas gydant nėščiąsias, nesukeliant pavojaus vaisiaus vystymuisi, taip pat tinka žmonėms, alergiškiems tam tikriems atskiriems vaistų komponentams.
Tokiu būdu, osteopato rankos sąveikauja su visais funkciniais organizmo lygmenimis. Jie veikia pagal griežtus reikalavimus. Jų poveikis turi griežtas ribas kaip ir kiekvienas praktinis darbas sveikatos srityje.
Tai yra mokslas, kadangi osteopatinis mąstymas remiasi anatomija, biomechanika ir fiziologija. Osteopatas – tai žmogaus kūno „mechanikas“. Jam patikėta stebėti normalų sveiko kūno funkcionavimą, laiku pastebėti ir įspėti apie sutrikimą, disfunkciją, ligą.
Ilgas ir stropus rankų kontakto su kūnu, su jo anatomija ir fiziologija treniravimo procesas – tai kelias į terapinio prisilietimo meną. Osteopato rankos geba jausti, matyti,
galvoti ir atrasti disfunkciją audiniuose ar fascijose, sąnariuose ar organe, kuriame dingo paslankumas. Jos atlieka palpatorinį klausymąsi.
Palpatorinis jautrumas remiasi harmonija, gera žmogaus audinių ir organų pusiausvyra, teisingu kaulų judėjimu.
Osteopatija – tai ne ortopedinė medicina, ne medicina, užsiimanti kaulų susirgimais.
Konceptualiai, osteopatijos pagrindas yra palaikyti žmogaus sveikatą.