Tai yra filosofija dėl to, kad osteopatija domisi žmogumi iš esmės. Ji nesikoncentruoja ties atskiru simptomu, sutrikimu ar liga kaip funkcinio sutrikimo rodikliu. Pirmiausia, jai rūpi besikankinantis, sutrikęs individas. Osteopatijos koncepte dominuoja ne simptomas, o priežastis, sukėlusi tam tikro simptomo atsiradimą. Osteopatija žino, kad priežastis dažnai glūdi toli nuo simptomo. Pavyzdžiui, galvos skausmas gali būti stuburo kaklo srities arba klubų srities funkcijų sutrikimo pasekmė. Osteopatiją žmogus domina globaliai, kaip visuma – kūno ir dvasios vienybė.
Andrew Taylor Still sakė: „Aš gydau pacientus, o ne jų ligas“.
Rollin E. Becker pareiškimas: „Osteopatijos mokslo suvokimas vyksta nekeliautais keliais; tai patirties įgijimo kelias, vystymosi kelias. Mano praktinis darbas vedė mane į įvairius įmanomus ir neįmanomus akligatvius. Tekdavo prisiversti sugrįžti į teisingą kelią tam, kad galų gale suprasčiau, kad ir vėl patekau į akligatvį. Esu padaręs begalę klaidų, greičiausiai padarysiu jų dar daugiau, kol galiausiai išmoksiu neklysti. Pats gydytojas Sutherland, kurio protas iki paskutinių gyvenimo akimirkų išliko šviesus ir aiškus, tyrinėjo osteopatijos mokslą, išradinėjo geresnes priemones, kurios padėtų tuose reikšminguose tyrinėjimuose. Tai nuostabi kelionė“.
Osteopatija pasitiki įvairiais kūno gebėjimais. Osteopatinis poveikis pažadina visas organizmo vidines jėgas tam, kad priverstų jį reaguoti į įvairius agresyvius poveikius, stimuliuoja įvairių savireguliacijos ir gynybos sistemų darbą. Šiam tikslui pasiekti osteopatija dirba įvairiais struktūros lygmenimis: fascialiniu, visceraliniu, audinių, skysčių ir endokrininiu. Pagrindinis osteopatijos skiriamasis bruožas – diagnostika ir gydymas vyksta specialiai parengto osteopato rankomis. Osteopatas gali nustatyti ir pašalinti vidaus organų veikloje, kaulų-raumenų sistemoje ir net galvos smegenų srityje esančius sutrikimus.